Į Devilstone nuvažiuoti planuoju jau kokį penkmetį, bet vis rasdavau būdų nusimuilinti kitais darbais, blogu oru ar savo gimtadieniu. Festivaliui praėjus, dažniausiai žiūriu kitų padarytas nuotraukas ir graužiuosi, kaip daug praleidau. Užteks, šiemet kemšu fotiką į kuprinę, traukiu iš spintos paauglinę juodą maikę su grupės logotipu, į kurią nebelabai telpu, ir važiuoju į Anykščius gaudyti velnių.
Iliuzija, kad Dainuvos slėnyje kasmet keturias liepos dienas vyksta labai geri dalykai – neatsitiktinė. „Devilstone“ vienareikšmiškai yra geriausiai komunikuojantis festivalis Lietuvoje, esu pasiryžęs suvalgyti šiumetę apyrankę, jei įrodysit kitaip. Pradedant tokiais gražiais plakatais, kad juos norisi tiesiog plėšti nuo sienos ir nešti namo, baigiant plačia ir kokybiška informacijos sklaida bei ypatingu dėmesiu detalėms, festivalis dėmesį savo auditorijai rodo praktiškai visus metus.
Iš šono man visada atrodė, kad žmonių požiūrį į „Devilstone“ iš esmės galima skirti į dvi grupes. Pirmoje yra tie, kurie sako, kad ten groja sunkią velnio muziką, ant scenos kostiumuoti satanistai aukoja baltus ėriukus ir normaliam žmogui į visa tai žiūrėti per sunku. Antroje – kaskart sakantys, kad nu šiemet tai jau tikrai šūdas, festivalis nupopsėjo, privažiuoja vaikų, o juodmetalio visiškai nebėra. (Aišku, dar yra tie keli tūkstančių ištikimų fanų, kurie neišsidirbinėdami paima ir atvažiuoja čia kasmet, bet kam tie normalūs žmonės įdomūs.)
Šis dualumas jaučiasi ir iš pačių organizatorių pasirinkimų. Akivaizdu, kad „Devilstone“ neapsiriboja death metal žanru ir vis dažniau bando ieškoti naujų nišų: antroje pagal dydį scenoje jau buvo galima išgirsti ir vieną kitą melodiją, kurią labiau norisi priskirti rokui, o ne metalui. Panakčiais atsidarydavo „Lizdo“ elektroninės muzikos scena, o vieną rytą į Anykščius net atvažiavo miesto hipsterių siaurukas pavadinimu Flash Voyage.
Šioje vietoje man nenoromis kyla šventvagiška mintis – galbūt pasauliui iš tiesų jau pakanka skandinaviškų metalo grupių, kurios atrodo lygiai taip pat, kaip atrodė prieš 30 metų? Niekas juk nebeperka CD plokštelių, kurių viršelyje 4 ilgaplaukiai bičai su kožomis siaubingai rimtais veidais stovi miške. Pasaulis nuėjo į „Spotify“, su visais to privalumais ir trūkumais. Apskritai, muzika juk niekada nebuvo tas dalykas, kuris stovi vietoje ir nekinta. Jeigu neįtikinau, pažiūrėkit prieš porą metų nufilmuotą The Rolling Stones koncertą iš Havanos, palyginkite jį su aktų salės tipo pasirodymais iš 70-ųjų ir suprasite, kodėl šie seniokai vis dar nepasiekiamoje viršūnėje.
Grįžtant prie festivalio vaibo, įdomiausią įspūdį čia palieka publika. Tiksliau ne pati publika, o jos prasilenkimas su visuomenės stereotipais. Nors veidai ir dažyti juodomis spalvomis, o tatuiruotėms ant kūnų kartais jau trūksta vietos, „Devilstone“ publika ypatingai rami. Moshpit’as tarsi yra, tačiau jis visai negrėsmingas ir dažnai net atsargus (jeigu tai įmanoma). Kumštis tarsi tvirtai iškeltas į dangų, tačiau eilėje prie alaus tave alkūne užkliudęs žmogus atsiprašys. Tiek adekvačių žmonių vidurnaktį dar nesu sutikęs jokiame lietuviškame festivalyje. Geriau pagalvojus, gal ir nieko keisto, sunki muzika visada buvo intravertų reikalas.
Kalbant apie adekvatumą, prisimenu situaciją, kai tuščią cigarečių pakelį ant žemės numetęs bičas greitai gavo nepažįstamą kerzą į subinę, pakelį ramiai pakėlė, kilstelėjęs ranką sumurmėjo „sorry“ ir be jokių nuoskaudų nuėjo toliau kratyti plaukų. Sunkiai tai įsivaizduoju kokiame kitame testosterono pritvinkusiame renginyje.
Trumpai tariant, jei dar turėjote dvejonių dėl „Devilstone“, važiuokit ir nebijokit. Festivalis vyksta puikioje vietoje, kur panorėjus laiką tarp koncertų galima leisti ir visiškai nefestivališkai. Nors žavingas jaunikaitis nuo scenos ir apspjovė mane krauju (pirštai sukryžiuoti, kad dirbtiniu), viskas su „Devilstone“ yra gerai. Kaip prieš kelis metus dainavo festivalio headliner’iai Zeal & Ardor: „Devil is fine“. Bijoti reikia tų festivalių, kuriuose groja radistai*.
* Bye bye, akreditacija į Obuolių salą.
