Vakare atvažiuoji į kažkokią keistą sostinę iš 100 tūkstančių žmonių. Eini nusipirkti jogurto pusryčiams, galvodamas, kad rytoj reikia atsikelti anksčiau ir bėgti kur nors į kalnus, nes nieko gero čia nebus. Gatvėje už kelių šimtų metrų išgirsti skanduojančia minią. Geriau apsidairęs supranti, kad visos kavinės ir parduotuvės Podgoricos centre uždarytos, vietiniai vaikšto palei laikinas užkardas ir zombiškai juda viena kryptimi, o viską įdėmiai stebi pareigūnai su riaušių slopinimo įranga.
Seki garsus, šviesas, policininkus ir už kelių posūkių randi baubiančią minią sporto fanų dūmų debesyje. Išgirsti „Ole ole ole“, supranti, kad tikriausiai futbolas. O gal ir regby taip skanduoja, ką aš, bliamba, žinau. Nekeldamas per daug klausimų, bėgi su balkaniškos beprotybės minia per raudona spalva nusidažiusį miestą ir fotografuoji, o ką nufotografavai, išsiaiškinsi vėliau.
Vėlesnis pagūglinimas atskleidė, kad tai buvo pirmas tarpusavio futbolo mačas tarp Juodkalnijos ir Serbijos nuo pat šalių atsiskyrimo 2006 m. Juodkalnijos vartininkas nepasismulkino tas rungtynes paprasčiausiai pavadindamas svarbiausiomis šalies istorijoje.
Juodkalniečiai tą naktį pralaimėjo, bet po poros dienų keturias nuoskaudas išliejo į Lietuvos vartus, regis, nuspirdami mūsų futbolą į naujas žemumas.
